2012 Sausio 22 d. Tytuvėnų regioninio parko lankytojų centre susirinkę Lietuvos vynuogininkų asociacijos ir Lietuvos vyndarių asociacijos nariai renginyje „Pažink lietuvišką vyną“ dalijosi patirtimi apie vynuogių Lietuvoje rūšis, auginimą, apie lietuviško vyno gamybą. Vyko degustacija – varžytuvės, paskelbti ir diplomais apdovanoti geriausių naminių vynų gamintojai. Po tokio išsamaus lietuviškų naminių vynų pristatymo kyla paprastas klausimas: kodėl negeriam savo vyno?
Vyndarystės tradicijos Lietuvoje, kaip teigė nepriklausomas kultūrinio – kulinarinio paveldo ekspertas Algirdas Jonušis, yra senos ir gilios. Nuo senų senovės lietuvių bajorų, kunigaikščių, ūkininkų namuose būdavo gaminamas vynas, net liaudies dainose jis apdainuojamas. A.Jonušis išaiškino užstalės dainos „Žalias vynas – ne vanduo“ etimologiją. Jo teigimu, žalias vynas – tai ne jaunas, kaip iki šiol manyta, tai – žalas vynas. Senojoje lietuvių kalboje, lektoriaus įsitikinimu, žodžiu „žala“ buvo vadinama tamsraudonė, į rudumą spalva. Juk tokios spalvos karves žalomis tebevadiname iki šiol. Taigi, lektoriaus nuomone, dainoje minimas raudonas vynas. A.Jonušis visiems priminė ne tik senas vyno gamybos Lietuvoje tradicijas, parodė senas vyndario knygas, bet ir ypatingą XIX a. prietaisą vyno stiprumui matuoti.
Renginyje paaiškėjo, jog Lietuvoje gali augti ne tik senasis lietuviškas vynmedis, bet ir subtilaus skonio šalčiui atsparios desertinės vynuogių veislės. Įvairių rūšių vynuoges pristatė net keli renginyje dalyvavę vynuogių augintojai. Andrius Diliautas, prižiūrintis gana didelį vynuogyną, supažindino su Lietuvoje gausiai derančiais vynmedžiais bei parodė, kaip vynuoges ginti nuo ligų, kaip paruošti žiemai, kad, net užėjus speigui, gležni pumpurai nenušaltų. Panašia patirtimi dalijosi ir svečias iš Latvijos Edgaras Zihmanis, vienas žymiausių Latvijos vynuogių augintojų ir vyndarių.
Skeptikai gali priekaištauti, esą populiarinti lietuvišką naminį vyną tolygu stumti tautą į prapultį. „Nieko panašaus“,- kalbėjo garbaus amžiaus medikas Antanas Blažys iš Panevėžio. Jo ilgamečiais pastebėjimais, žmonių, kurie saikingai ir išmintingai vartoja gerą vyną, kraujagyslės sveikos, o kraujyje nesikaupia pavojingasis cholesterolis. Raudonas vynas turi daug B grupės vitaminų, būtinų nervų sistemai stiprinti. Pats medikas gamina vyną ir geriausiu savo kūriniu laiko naminį juodųjų serbentų vyną.
Išsiaiškinus vynuogininkystės problemas, buvo imtasi vynų degustacijos. Degustacijos metu buvo paragauti 36 pavyzdžiai sausų ir saldžių vynų, kurie, pasirodo, buvo pagaminti ne tik iš Lietuvoje ir Latvijoje auginamų vynuogių, bet ir serbentų, vyšnių, aviečių, aronijų, šermukšnio ir šeivamedžio uogų, rabarbarų, net iš pienių ir gudobelių žiedų. Pirmą kartą tokioje dugustacijoje dalyvavo ir Tytuvėnų vyndariai – namudininkai, maloniai nuteikę degustuotojus. Naminiai vynai ragautojus stebino savo sodrumu, aromatų puokšte, skonio subtilybėmis. Tai natūralu, nes kiekvienas vyndarys turi savo vyno receptą, dažnai – paveldėtą iš senelių, giminaičių, o neretai ir susikurtą iš savo sklype išaugintų vynuogių ar kitokių vaisių bei uogų. Tad klausimas, kodėl dar vis neturime, ar dar neatkūrėme naminio vyno Lietuvoje vartojimo tradicijų, kol kas lieka atviras. Kol kas galima tik retoriškai klausti, kodėl, užuot puoselėję savo sodus, mūsų tautiečiai vyksta dirbti į Ispanijos ar Prancūzijos vynuogynus? Kodėl, savo draugus vaišindami vyno taure, mes negalime pasigirti savais pasiekimais, o bėgam į artimiausią parduotuvę pirkti butelio čilietiško, afrikietiško ar kitokio vyno? Juk net senovės rytų išminčių pasakyta: „Kiekvienas puoselėkime savo sodą“. Ir nors diplomais renginyje buvo apdovanoti ne visi vyndariai, visi vynai rado savo gerbėjų. Vyno vartojimo menas mūsų krašte atgauna pamirštas tradicijas.
No responses yet